Thursday, November 17, 2011

tiesiog...

Iš tiesų nežinau nei pavadinimo, nei apie ką rašysiu šitą įrašq, bet užsimaniau parašyt.
Jau dvi dienas nesilankiau mokykloj, vien dėl prakeikto gerklės skausmo, nosies užsikimšimo ir temperatūros. Iš tiesų gal į naudą, o gal ir ne. Nors tik dvi dienos, bet laiko užteko saldžiai pasinert į gilų miegą, bei pagalvot apie viską. Dvi dienas iš eilės jaučiuosi lyg nesava, lyg kažką giliai slėpdama viduj.. Neabjejoju, kad prie tokios savijautos prisideda ir ligos požymiai, bet manau čia palieka pėtsakus ne jie vieni. Lyg viskas sekasi puikiai, bet kartais galvojimai bei svarstymai pridaro keblumų. Mokykla nesiskundžiu, nors pastaruoju metu ji man užduoda daug klausimų apie atetities planus. Stengiuosi apie tai negalvot, ir susikaupt į paprastas dienas mokykloj, bei kalbos mokymasi. Kalba kuo toliau, tuo lengviau, kol vėl nepagalvoju apie egzaminus... Tikiuosi, kad kitais metais neliksiu toj pačioj klasėj. Gal ir būtų į naudą, bet nenoriu naujų klasiokų ar kartot kursą. Aš stengiuosi. Aš stengiuosi kiek galėdama mokintis, ir niekuo neišsiskirt įš kitų. Mokytojas, kuris mane mokina kalbos, sako, kad aš greitai mokinuos, bet tuo pačiu metu mama labai abejoja, kadangi aš mažai sėdžiu prie pamokų namie. Kas tiesa tas nemelas. Prie pamokų namie beveik nesėdžiu, nors kai būna svarbus kontrolinis ar egzaminas- tada viską skaitau šimtus kartų, bandau įsimint, kad tik gaučiau geresnį pažįmį.  Prie pamokų nesėdžiu tik todėl, nes mes tikrai negaunam daug namų darbų, o ir dėl kalbos viską padarau greičiau, nei mokytojas liepia... Sunku suderint mamos bei mokytojo mintis. Nors yra šiokių tokių problemų ir be mokyklos... Na, jokios čia problemos, tiesiog keistai jaučiuosi viduj. Nebejaučiu, kam ir ką jaučiu. Nebežinau, su kuo noriu būt ir kas man iš tiesų yra svarbu. Galiu lengvai pasiimt tobulus dalykus, bet nežinau ar man to reikia.. Nežinau ar aš to noriu... Bet kartu to negaudama, to trokštu. Apie tai daug nenoriu kalbėt, kadangi pati nesu užtikrinta.
Šiandien per visą dieną net ir pačiam facebook'e buvau vos vieną valandą, bei per daug nenorėjau trauktis į jokias kalbas. Visą dieną žiūriu gossip girl bei geriu kakavą. Nieko blogo prieš tai neturiu, bet pradeda atsibost ta pati rutina ir kompiuteris. Pradeda ir vėl užknist gyvenimas mažam miestelį. Visada norėjau gyvent didmiestį, su šurmulių ir dieną ir naktį, su šokių studijom, šokių klubais, ir visais kitais privalumais ką galima rast dideliam mieste. Noriu kažkuo užsiimt, kažką lankyt, ir daryt tai, ką mėgstu. Bet vėl gi, ne viskas įmanoma...  Tikiuosi, savaitgalį praleisiu smagiai bei įsimintinai, vietoj to, kad vėl leisčiau bereikalingą laiką prie facebook'o. Dabar 2 valanda nakties, nemiga, puodelis kakavos, muzika, žvaigždė lange, ir jaukios šviesos mano kambaryje. Rytoj planuoju eit į mokyklą, nes visai išprotėsiu sėdėdama tarp kelių sienų, ir iš nuobodumo vien valgydama.  Šiek tiek keistas ir nebūdingas post'as mano blog'e, bet tokių daug nebus, nes nemanau, kad itin įdomu skaityt baisiausio ilgumo pasakojimus apie kitų problemas.

No comments:

Post a Comment